Sąmonės Kelionė po Mirties
Ezoterinėje pasaulėžiūroje žmogus niekada nelaikomas tik kūnu. Kūnas – tai scena, tačiau ne pats vaidmuo. Tai šydas, dengiantis gilesnius, dinamiškus sąmonės sluoksnius. Po fizinės formos paviršiumi slypi sudėtinga sąmonės architektūra, kurią sudaro ne tik biologinės ar psichologinės funkcijos, bet ir subtilūs dvasiniai aspektai.
Asmenybė – tai laikinas sąmonės projektas, gimęs konkrečiai inkarnacijai. Ji formuojasi iš psichinių įpročių (saṁskāros), gyvenimiškų patirčių, išorinių aplinkybių, kolektyvinių įtakų. Ši struktūra yra būtina, kad Siela galėtų sąveikauti su fiziniu pasauliu – tai tarsi „veiksmo kostiumas“, skirtas tam tikrai patirčiai išgyventi.
Siela – tai individualizuotas Dvasios aspektas. Ji įgyja formą, kad galėtų augti, tobulėti, transformuotis per patirtį. Siela yra nuolat kintanti – ji formuoja atmintį, kaupia karminius impulsus, formuoja polinkius. Vedantoje tai atitiktų jīvātman, o sufizmo kalba – tai rūh pasaulio keliautojas.
Dvasia – tai nekintamas, amžinas sąmonės šaltinis. Tai šviesa, kuri niekada neužgęsta, net tada, kai Siela klajoja po gimimus ir mirtis. Ji visada lieka vienybėje su Pirmapradžiu Šaltiniu – Neišreikštuoju Pradu (brahman, Ein Sof, Tao, Dieviškuoju Tuštumos lauku). Ji neateina ir neišeina – tik stebi. Tai tyla tarp dūžių, ramybė tarp gyvenimų.
Mirtis, šios sistemos kontekste, nėra pabaiga. Ji – kaip pabaigtos natos pauzė muzikoje, kvėpavimas tarp sakinių, posūkis srauniame upės kelyje. Ji yra transformacija – ne sunaikinimas, o virsmas. Sąmonė ne išnyksta, o keičia buvimo formą, po truputį atsiskleisdama gilesniems savo sluoksniams. Tai nėra tikėjimo dalykas – tai modelis, atkuriamas per įvairias tradicijas, vidinius patyrimus, mistinius liudijimus, o šiais laikais – net kai kuriuos neuropsichologinius tyrimus apie sąmonę klinikinės mirties metu (Near Death Experiences).
Šis tekstas remiasi 40 dienų modeliu – simboliniu, tačiau daugelyje tradicijų atpažįstamu sąmonės kelio žemėlapiu po fizinės mirties. Tai nėra fiksuotas laiko grafikas, bet archajinis vidinio perėjimo modelis, fiksuojamas Tibeto Bardo Thödol, Egipto „Mirusiųjų knygoje“, slavų „devynių ir keturiasdešimties dienų“ apeigose, sufizmo „septynių slenksčių“ struktūroje, krikščionių „sielos teismo“ archetipuose, taip pat – Rytų vedantinėse, tantrinėse ir budistinėse sistemose.
Kiekviena sąvoka, pateikiama šiame modelyje, nesiremia viena konkrečia tradicija, bet yra integruota iš plataus dvasinio lauko:
- Vedanta ir joginė psichologija – apibrėžia sąmonės sluoksnius (koshas), subtiliuosius kūnus ir priežastinių įspaudų (vāsanā, saṁskāra) veikimą.
- Budizmo tantrinės sistemos – ypač dzogčeno ir mahamudros mokymai – aprašo sąmonės tirpimą šviesoje ir vizijų pasaulį kaip proto projekcijas.
- Teosofija ir antroposofija – įveda sąmonės vystymosi stadijas, Devachano sferas, sąmonės struktūros hierarchiją.
- Sufizmas – kalba apie vidinę alchemiją, sąmonės rafinavimą per meilės ir atsidavimo transformaciją.
- Gnosticizmas ir hermetinės tradicijos – perteikia žmogų kaip dvasinę esybę, kritusią į materiją, bet turinčią galimybę grįžti į Vienį per pažinimą (gnōsis).
- Jungistinė psichologija – analizuoja archetipus, šešėlio integraciją ir sąmonės perėjimo stadijas iš psichologinės perspektyvos.
- Transpersonalinė psichologija – moderniais terminais aprašo mistines patirtis, sąmonės plėtimą, ego mirtį ir dvasinę integraciją (Stanislav Grof, Ken Wilber).
- Neuropsichologiniai NDE tyrimai – ypač Pim van Lommel ar Bruce Greyson darbai – pateikia mokslinių liudijimų, kad sąmonė gali išlikti už neuroninių ribų.
Visa ši išmintis čia nesuplakama į vieną sistemą, bet sujungiama kaip daugialypė vizija, leidžianti žvelgti į žmogų kaip į kosminę sąmonės būtybę, keliaujančią ne tik per gyvenimą, bet ir per sąmonės perėjimus po fizinės mirties.
Tai žemėlapis – ne teritorija. Tai gija, padedanti prisiminti save ne tik kaip kūną, bet kaip gyvą, besivystančią sąmonės srovę, kurios tikroji prigimtis – laisvė, šviesa ir amžina vienybė.
Sąmonės Kelionė po Mirties
Ezoterinėje pasaulėžiūroje žmogus niekada nelaikomas tik kūnu. Kūnas – tai scena, tačiau ne pats vaidmuo. Tai šydas, dengiantis gilesnius, dinamiškus sąmonės sluoksnius. Po fizinės formos paviršiumi slypi sudėtinga sąmonės architektūra, kurią sudaro ne tik biologinės ar psichologinės funkcijos, bet ir subtilūs dvasiniai aspektai.
Asmenybė – tai laikinas sąmonės projektas, gimęs konkrečiai inkarnacijai. Ji formuojasi iš psichinių įpročių (saṁskāros), gyvenimiškų patirčių, išorinių aplinkybių, kolektyvinių įtakų. Ši struktūra yra būtina, kad Siela galėtų sąveikauti su fiziniu pasauliu – tai tarsi „veiksmo kostiumas“, skirtas tam tikrai patirčiai išgyventi.
Siela – tai individualizuotas Dvasios aspektas. Ji įgyja formą, kad galėtų augti, tobulėti, transformuotis per patirtį. Siela yra nuolat kintanti – ji formuoja atmintį, kaupia karminius impulsus, formuoja polinkius. Vedantoje tai atitiktų jīvātman, o sufizmo kalba – tai rūh pasaulio keliautojas.
Dvasia – tai nekintamas, amžinas sąmonės šaltinis. Tai šviesa, kuri niekada neužgęsta, net tada, kai Siela klajoja po gimimus ir mirtis. Ji visada lieka vienybėje su Pirmapradžiu Šaltiniu – Neišreikštuoju Pradu (brahman, Ein Sof, Tao, Dieviškuoju Tuštumos lauku). Ji neateina ir neišeina – tik stebi. Tai tyla tarp dūžių, ramybė tarp gyvenimų.
Mirtis, šios sistemos kontekste, nėra pabaiga. Ji – kaip pabaigtos natos pauzė muzikoje, kvėpavimas tarp sakinių, posūkis srauniame upės kelyje. Ji yra transformacija – ne sunaikinimas, o virsmas. Sąmonė ne išnyksta, o keičia buvimo formą, po truputį atsiskleisdama gilesniems savo sluoksniams. Tai nėra tikėjimo dalykas – tai modelis, atkuriamas per įvairias tradicijas, vidinius patyrimus, mistinius liudijimus, o šiais laikais – net kai kuriuos neuropsichologinius tyrimus apie sąmonę klinikinės mirties metu (Near Death Experiences).
Šis tekstas remiasi 40 dienų modeliu – simboliniu, tačiau daugelyje tradicijų atpažįstamu sąmonės kelio žemėlapiu po fizinės mirties. Tai nėra fiksuotas laiko grafikas, bet archajinis vidinio perėjimo modelis, fiksuojamas Tibeto Bardo Thödol, Egipto „Mirusiųjų knygoje“, slavų „devynių ir keturiasdešimties dienų“ apeigose, sufizmo „septynių slenksčių“ struktūroje, krikščionių „sielos teismo“ archetipuose, taip pat – Rytų vedantinėse, tantrinėse ir budistinėse sistemose.
Kiekviena sąvoka, pateikiama šiame modelyje, nesiremia viena konkrečia tradicija, bet yra integruota iš plataus dvasinio lauko:
- Vedanta ir joginė psichologija – apibrėžia sąmonės sluoksnius (koshas), subtiliuosius kūnus ir priežastinių įspaudų (vāsanā, saṁskāra) veikimą.
- Budizmo tantrinės sistemos – ypač dzogčeno ir mahamudros mokymai – aprašo sąmonės tirpimą šviesoje ir vizijų pasaulį kaip proto projekcijas.
- Teosofija ir antroposofija – įveda sąmonės vystymosi stadijas, Devachano sferas, sąmonės struktūros hierarchiją.
- Sufizmas – kalba apie vidinę alchemiją, sąmonės rafinavimą per meilės ir atsidavimo transformaciją.
- Gnosticizmas ir hermetinės tradicijos – perteikia žmogų kaip dvasinę esybę, kritusią į materiją, bet turinčią galimybę grįžti į Vienį per pažinimą (gnōsis).
- Jungistinė psichologija – analizuoja archetipus, šešėlio integraciją ir sąmonės perėjimo stadijas iš psichologinės perspektyvos.
- Transpersonalinė psichologija – moderniais terminais aprašo mistines patirtis, sąmonės plėtimą, ego mirtį ir dvasinę integraciją (Stanislav Grof, Ken Wilber).
- Neuropsichologiniai NDE tyrimai – ypač Pim van Lommel ar Bruce Greyson darbai – pateikia mokslinių liudijimų, kad sąmonė gali išlikti už neuroninių ribų.
Visa ši išmintis čia nesuplakama į vieną sistemą, bet sujungiama kaip daugialypė vizija, leidžianti žvelgti į žmogų kaip į kosminę sąmonės būtybę, keliaujančią ne tik per gyvenimą, bet ir per sąmonės perėjimus po fizinės mirties.
Tai žemėlapis – ne teritorija. Tai gija, padedanti prisiminti save ne tik kaip kūną, bet kaip gyvą, besivystančią sąmonės srovę, kurios tikroji prigimtis – laisvė, šviesa ir amžina vienybė.
Chikhai Bardo – Mirties momentas
0 diena – Perėjimas iš fizinio į eterinį kūną
Mirties akimirka yra daugiau nei biologinis procesas. Ezoterinėse tradicijose ji suvokiama kaip pirmasis slenkstis į sąmonės transformacijos kelią. Kai nutrūksta ryšys tarp gyvybinio sąmonės lauko ir materialios formos, sąmonė atsiskiria nuo kūno ir pereina į subtilųjį – vadinamąjį eterinį – apvalkalą. Tai perėjimas iš išorės į vidų, iš matomos formos į nematomą esatį.
Šiame etape atsiskleidžia Didžioji Šviesa. Tibeto tradicijoje ji vadinama Dharmatos Šviesa (tib. ösel), vedantoje – Paramatman spindesiu, vakarų misticizme – dieviškosios sąmonės šaltiniu. Tai ne regėjimas, ne metafora, bet grynosios būties patyrimas – be formos, be laiko, be tapatybės. Tai sąmonės esmė, kuri visada slypėjo žmoguje, tačiau buvo paslėpta po asmenybės sluoksniais ir jusliniu pasauliu.
Jeigu ši šviesa atpažįstama, sąmonė natūraliai susilieja su ja. Tai išsilaisvinimas, vadinamas moksha arba rigpa susiliejimu – būsena, kurioje individas nebegrįžta į ciklinį egzistavimą. Jo patirtis integruojasi į Dvasią be tarpinio kelio, ir sąmonė pereina į aukštesnį, nekintantį buvimo lygmenį.
Tačiau dažniau šviesa neatpažįstama. Priežastys įvairios – baimė, prisirišimas prie kūno, identifikacija su proto formomis. Toks sąmonės atsitraukimas inicijuoja tolesnį perėjimą – į vizijų ir vidinių projekcijų sritį, vadinamą Chonyid Bardo. Tai ženkli riba tarp išsilaisvinimo ir naujo patyrimų ciklo.
Pastaraisiais dešimtmečiais šios ezoterinės žinios vis dažniau sulaukia mokslinio dėmesio. Neurokardiologai ir psichiatrai, tokie kaip Pim van Lommel ir Bruce Greyson, tyrinėdami klinikinės mirties patirtis (angl. Near Death Experiences, NDE), aprašė daugybę atvejų, kai pacientai patyrė šviesos tunelį, susiliejimą su viskuo, grynąją meilę ir sąmonės plėtimąsi. Tokios patirtys vyksta tada, kai smegenų veikla yra minimali arba jos visai nebėra – tai verčia permąstyti sąmonės ir materijos ryšį.
Kryžminės paralelės tarp šių patirčių ir senųjų dvasinių tradicijų aprašymų rodo, kad Šviesa, apie kurią kalba Chikhai Bardo, gali būti universali sąmonės būsena, pasiekiama tiek meditacijos, tiek mirties momentu. Vakarų psichologijoje tokios būsenos neretai vadinamos transpersonalinėmis, o Rytų tradicijose – susiliejimu su Aukščiausia Esme.
Chikhai Bardo yra daugiau nei perėjimas. Tai egzistencinis pasirinkimo momentas – arba susiliejimas su Šaltiniu, arba kelionės tąsa. Tai pirmasis atspirties taškas sąmonės kelionėje po mirties – momentas, kuriame tyla kalba, o Šviesa kviečia grįžti į save.
Chikhai Bardo – Mirties momentas
0 diena – Perėjimas iš fizinio į eterinį kūną
Mirties akimirka yra daugiau nei biologinis procesas. Ezoterinėse tradicijose ji suvokiama kaip pirmasis slenkstis į sąmonės transformacijos kelią. Kai nutrūksta ryšys tarp gyvybinio sąmonės lauko ir materialios formos, sąmonė atsiskiria nuo kūno ir pereina į subtilųjį – vadinamąjį eterinį – apvalkalą. Tai perėjimas iš išorės į vidų, iš matomos formos į nematomą esatį.
Šiame etape atsiskleidžia Didžioji Šviesa. Tibeto tradicijoje ji vadinama Dharmatos Šviesa (tib. ösel), vedantoje – Paramatman spindesiu, vakarų misticizme – dieviškosios sąmonės šaltiniu. Tai ne regėjimas, ne metafora, bet grynosios būties patyrimas – be formos, be laiko, be tapatybės. Tai sąmonės esmė, kuri visada slypėjo žmoguje, tačiau buvo paslėpta po asmenybės sluoksniais ir jusliniu pasauliu.
Jeigu ši šviesa atpažįstama, sąmonė natūraliai susilieja su ja. Tai išsilaisvinimas, vadinamas moksha arba rigpa susiliejimu – būsena, kurioje individas nebegrįžta į ciklinį egzistavimą. Jo patirtis integruojasi į Dvasią be tarpinio kelio, ir sąmonė pereina į aukštesnį, nekintantį buvimo lygmenį.
Tačiau dažniau šviesa neatpažįstama. Priežastys įvairios – baimė, prisirišimas prie kūno, identifikacija su proto formomis. Toks sąmonės atsitraukimas inicijuoja tolesnį perėjimą – į vizijų ir vidinių projekcijų sritį, vadinamą Chonyid Bardo. Tai ženkli riba tarp išsilaisvinimo ir naujo patyrimų ciklo.
Pastaraisiais dešimtmečiais šios ezoterinės žinios vis dažniau sulaukia mokslinio dėmesio. Neurokardiologai ir psichiatrai, tokie kaip Pim van Lommel ir Bruce Greyson, tyrinėdami klinikinės mirties patirtis (angl. Near Death Experiences, NDE), aprašė daugybę atvejų, kai pacientai patyrė šviesos tunelį, susiliejimą su viskuo, grynąją meilę ir sąmonės plėtimąsi. Tokios patirtys vyksta tada, kai smegenų veikla yra minimali arba jos visai nebėra – tai verčia permąstyti sąmonės ir materijos ryšį.
Kryžminės paralelės tarp šių patirčių ir senųjų dvasinių tradicijų aprašymų rodo, kad Šviesa, apie kurią kalba Chikhai Bardo, gali būti universali sąmonės būsena, pasiekiama tiek meditacijos, tiek mirties momentu. Vakarų psichologijoje tokios būsenos neretai vadinamos transpersonalinėmis, o Rytų tradicijose – susiliejimu su Aukščiausia Esme.
Chikhai Bardo yra daugiau nei perėjimas. Tai egzistencinis pasirinkimo momentas – arba susiliejimas su Šaltiniu, arba kelionės tąsa. Tai pirmasis atspirties taškas sąmonės kelionėje po mirties – momentas, kuriame tyla kalba, o Šviesa kviečia grįžti į save.
Chonyid Bardo – Tikrovės vizijų pasaulis
1–9 dienos – Sąmonės perėjimas per Kāma–Manas lauką
Antrasis pereinamasis tarpsnis po mirties – Chonyid Bardo – yra giliosios vidinės tikrovės sfera, kurioje sąmonė pirmą kartą susiduria ne su fizine ar simboline išore, bet su savo pačios turiniu, atsiskleidžiančiu be filtrų, be formos ribų, be kultūrinių ar psichologinių kaukių. Čia prasideda esminis savęs veidrodis – perėjimas per Kāma–Manas lauką, kuris jungia emocinius troškimus (kāma) ir mąstantį, formuojantį protą (manas). Šiame sluoksnyje sąmonė susiduria su tuo, kas sudarė jos žmogiškąją asmenybę: prisirišimais, norais, baimėmis, nepatenkintais lūkesčiais ir idealizuotais įvaizdžiais.
Ši vidinė erdvė atitinka vadinamąją Kāma–Loką – subtilų, tarpdimensinį lauką, kuriame emociniai ir mentaliniai turiniai įgauna regimas, energetines formas. Būtent čia pasirodo yidamai – taikios dievybės, ir krodha – rūsčiosios būtybės. Šie archetipiniai vaizdiniai nėra išoriniai, bet sąmonės projekcijos, kilusios iš samskārų – pasąmoninių įspaudų ir neišgyventų minčių bei emocijų sėklų, kurios buvo užspaustos arba neintegruotos gyvenimo metu.
Sąmonė ima regėti skandhas – vidinius turinius, kurie struktūrizavo „aš esu“ patyrimą. Tai – ne tiek faktai, kiek pasąmoninės formos: demonai atspindi užspaustas baimes ir šešėlines tendencijas, dievybės – idealizuotus, bet neįgyvendintus savasties aspektus. Tarp jų nėra objektyvaus gėrio ar blogio – visa tai yra sąmonės fragmentai, kurie dabar ieško integracijos.
Jei asmuo gyvenimo metu išsiugdė savistabą ir sąmoningumą, jis geba atpažinti šiuos vaizdinius kaip vidinius psichinės struktūros atspindžius – ne tik iš Buddhi–Manas lygmens, bet ir iš gilesnių sąmonės pakopų. Toks atpažinimas neutralizuoja vizijų galią – sąmonė pereina nuo įtraukto veikėjo prie stebinčio liudytojo pozicijos.
Jeigu šios formos neatpažįstamos, sąmonė į jas įsitraukia: pradeda laikyti jas realybe, į jas reaguoti ir su jomis sąveikauti, taip įkrisdama į psichinius labirintus – savo baimių, troškimų ir vidinių konfliktų pasaulį. Tai tarsi sąmonės veidrodžių kambarys, kuriame kiekvienas atspindys atrodo tikras, bet tik tuo atveju, jei nėra atpažintas kaip atspindys.
Šis Bardo etapas yra esminis krypties taškas: jei sąmonė įsisąmonina šių formų kilmę – procesas kyla aukštyn, link integracijos ir išsilaisvinimo. Jei sąmonė pasiduoda vizijoms, ji įstringa žemutiniuose sluoksniuose ir pereina į kitą – dar tankesnį – sąmonės transformacijos lygmenį. Tai vieta, kur sprendžiasi ne likimas, bet sąmonės brandos laipsnis.
Chonyid Bardo – Tikrovės vizijų pasaulis
1–9 dienos – Sąmonės perėjimas per Kāma–Manas lauką
Antrasis pereinamasis tarpsnis po mirties – Chonyid Bardo – yra giliosios vidinės tikrovės sfera, kurioje sąmonė pirmą kartą susiduria ne su fizine ar simboline išore, bet su savo pačios turiniu, atsiskleidžiančiu be filtrų, be formos ribų, be kultūrinių ar psichologinių kaukių. Čia prasideda esminis savęs veidrodis – perėjimas per Kāma–Manas lauką, kuris jungia emocinius troškimus (kāma) ir mąstantį, formuojantį protą (manas). Šiame sluoksnyje sąmonė susiduria su tuo, kas sudarė jos žmogiškąją asmenybę: prisirišimais, norais, baimėmis, nepatenkintais lūkesčiais ir idealizuotais įvaizdžiais.
Ši vidinė erdvė atitinka vadinamąją Kāma–Loką – subtilų, tarpdimensinį lauką, kuriame emociniai ir mentaliniai turiniai įgauna regimas, energetines formas. Būtent čia pasirodo yidamai – taikios dievybės, ir krodha – rūsčiosios būtybės. Šie archetipiniai vaizdiniai nėra išoriniai, bet sąmonės projekcijos, kilusios iš samskārų – pasąmoninių įspaudų ir neišgyventų minčių bei emocijų sėklų, kurios buvo užspaustos arba neintegruotos gyvenimo metu.
Sąmonė ima regėti skandhas – vidinius turinius, kurie struktūrizavo „aš esu“ patyrimą. Tai – ne tiek faktai, kiek pasąmoninės formos: demonai atspindi užspaustas baimes ir šešėlines tendencijas, dievybės – idealizuotus, bet neįgyvendintus savasties aspektus. Tarp jų nėra objektyvaus gėrio ar blogio – visa tai yra sąmonės fragmentai, kurie dabar ieško integracijos.
Jei asmuo gyvenimo metu išsiugdė savistabą ir sąmoningumą, jis geba atpažinti šiuos vaizdinius kaip vidinius psichinės struktūros atspindžius – ne tik iš Buddhi–Manas lygmens, bet ir iš gilesnių sąmonės pakopų. Toks atpažinimas neutralizuoja vizijų galią – sąmonė pereina nuo įtraukto veikėjo prie stebinčio liudytojo pozicijos.
Jeigu šios formos neatpažįstamos, sąmonė į jas įsitraukia: pradeda laikyti jas realybe, į jas reaguoti ir su jomis sąveikauti, taip įkrisdama į psichinius labirintus – savo baimių, troškimų ir vidinių konfliktų pasaulį. Tai tarsi sąmonės veidrodžių kambarys, kuriame kiekvienas atspindys atrodo tikras, bet tik tuo atveju, jei nėra atpažintas kaip atspindys.
Šis Bardo etapas yra esminis krypties taškas: jei sąmonė įsisąmonina šių formų kilmę – procesas kyla aukštyn, link integracijos ir išsilaisvinimo. Jei sąmonė pasiduoda vizijoms, ji įstringa žemutiniuose sluoksniuose ir pereina į kitą – dar tankesnį – sąmonės transformacijos lygmenį. Tai vieta, kur sprendžiasi ne likimas, bet sąmonės brandos laipsnis.
Antroji mirtis – Asmenybės suirimas
10–20 dienos – Ego struktūros išardymas ir identiteto paleidimas
Tarp dešimtos ir dvidešimtos dienos po fizinio kūno mirties sąmonė pasiekia esminį slenkstį – vadinamąją antrąją mirtį, arba ahamkara-pralaya. Tai ne kūno mirtis, o daug gilesnė – psichinė, struktūrinė ištirpdymo būsena. Terminas ahamkara reiškia ego – individualizuotą tapatybės centrą, o pralaya – iširimo, išsisklaidymo, ištirpimo procesą. Šiame etape ego nustoja egzistuoti kaip vienalytė konstrukcija.
Prasideda palaipsnis asmeninės tapatybės išardymas. Sąmonė netenka galimybės laikytis už pažįstamo „aš“, kuris visą gyvenimą palaikė naratyvinį vientisumą: „kas aš esu“, „kuo tikiu“, „ką pasiekiau“. Viskas, kas buvo formuota iš nuostatų, įsitikinimų, emocinių pėdsakų ir prisirišimų, ima byrėti tarsi į šviesą ištrauktas tinklas.
Ši būsena atitinka manomaya kosha – mentalinio kūno sluoksnio irimą. Jo struktūros – tai ne tik mintys, bet ir visos formos, kuriomis žmogus identifikavosi: pareigos, vardas, vaidmenys, netgi dvasiniai įsitikinimai. Tai vidinis žemės drebėjimas, kurio metu Asmenybė praranda atramą – ne todėl, kad būtų nubausta, bet todėl, kad jos struktūra daugiau nebereikalinga.
Tada seka gyvenimo apžvalgos fazė – bet tai ne „kino juosta“, kaip dažnai įsivaizduojama, o daugiasluoksnė sinchroninė refleksija: kiekvienas veiksmas ir mintis matoma ne tik iš savos, bet ir iš visų paveiktų sąmonių pozicijos. Sąmonė regi save ne kaip subjektą, o kaip lauko įtakos tašką. Tai, ką vadiname karma, čia pasireiškia kaip šviesos rezonansas: kiek sąmonė sukėlė atspindžio – tiek gauna atgal kaip patirties kokybės atskleidimą.
Šis procesas atitinka svabhavic atma-darshan – tikrosios prigimties regėjimą. Jis nėra nei moralinis, nei religinis – tai buddhi–karminio veidrodžio veikimas: aiškus, bet be vertinimo. Sąmonė pamato ne tai, „ką padarė“, bet kuo tapo dėl savo veiksmų. Tai – ne bausmė, o struktūrinė tiesa, kurios neįmanoma nei nuslėpti, nei iškraipyti.
Trumpam suaktyvėja Aukštesnysis Aš – šviesiausias asmenybės aspektas, veikiantis iš antara-karana – sąmonės tilto tarp proto (manas) ir intuicijos (buddhi). Jis tampa paskutiniu šios esybės „liudytoju“ – surenka ir perduoda visą išgrynintą patirtį kauzalinės Sielos laukui, kur ji įsirašo kaip esminė evoliucinė informacija.
Kai ši funkcija atlikta, Aukštesnysis Aš – kaip misiją užbaigęs energijos laukas – natūraliai ištirpsta. Nėra jokio sunaikinimo, tik paleidimas. Asmenybė daugiau nebegrįžta – jos struktūra, naratyvas ir forma praranda tęstinumą. Tai vadinama antrąja mirtimi – tikruoju ego pabaigos tašku.
Ir tuomet, tuščioje erdvėje, kurioje nebeliko nei vaidmens, nei įvaizdžio, sąmonė atsisuka į kitą horizontą – nebe į tai, kuo buvo, bet į tai, kuo gali tapti. Tai yra vartai į kitą fazę – Sidpai Bardo, kur gimsta būsimos sąmonės struktūros.
Antroji mirtis – Asmenybės suirimas
10–20 dienos – Ego struktūros išardymas ir identiteto paleidimas
Tarp dešimtos ir dvidešimtos dienos po fizinio kūno mirties sąmonė pasiekia esminį slenkstį – vadinamąją antrąją mirtį, arba ahamkara-pralaya. Tai ne kūno mirtis, o daug gilesnė – psichinė, struktūrinė ištirpdymo būsena. Terminas ahamkara reiškia ego – individualizuotą tapatybės centrą, o pralaya – iširimo, išsisklaidymo, ištirpimo procesą. Šiame etape ego nustoja egzistuoti kaip vienalytė konstrukcija.
Prasideda palaipsnis asmeninės tapatybės išardymas. Sąmonė netenka galimybės laikytis už pažįstamo „aš“, kuris visą gyvenimą palaikė naratyvinį vientisumą: „kas aš esu“, „kuo tikiu“, „ką pasiekiau“. Viskas, kas buvo formuota iš nuostatų, įsitikinimų, emocinių pėdsakų ir prisirišimų, ima byrėti tarsi į šviesą ištrauktas tinklas.
Ši būsena atitinka manomaya kosha – mentalinio kūno sluoksnio irimą. Jo struktūros – tai ne tik mintys, bet ir visos formos, kuriomis žmogus identifikavosi: pareigos, vardas, vaidmenys, netgi dvasiniai įsitikinimai. Tai vidinis žemės drebėjimas, kurio metu Asmenybė praranda atramą – ne todėl, kad būtų nubausta, bet todėl, kad jos struktūra daugiau nebereikalinga.
Tada seka gyvenimo apžvalgos fazė – bet tai ne „kino juosta“, kaip dažnai įsivaizduojama, o daugiasluoksnė sinchroninė refleksija: kiekvienas veiksmas ir mintis matoma ne tik iš savos, bet ir iš visų paveiktų sąmonių pozicijos. Sąmonė regi save ne kaip subjektą, o kaip lauko įtakos tašką. Tai, ką vadiname karma, čia pasireiškia kaip šviesos rezonansas: kiek sąmonė sukėlė atspindžio – tiek gauna atgal kaip patirties kokybės atskleidimą.
Šis procesas atitinka svabhavic atma-darshan – tikrosios prigimties regėjimą. Jis nėra nei moralinis, nei religinis – tai buddhi–karminio veidrodžio veikimas: aiškus, bet be vertinimo. Sąmonė pamato ne tai, „ką padarė“, bet kuo tapo dėl savo veiksmų. Tai – ne bausmė, o struktūrinė tiesa, kurios neįmanoma nei nuslėpti, nei iškraipyti.
Trumpam suaktyvėja Aukštesnysis Aš – šviesiausias asmenybės aspektas, veikiantis iš antara-karana – sąmonės tilto tarp proto (manas) ir intuicijos (buddhi). Jis tampa paskutiniu šios esybės „liudytoju“ – surenka ir perduoda visą išgrynintą patirtį kauzalinės Sielos laukui, kur ji įsirašo kaip esminė evoliucinė informacija.
Kai ši funkcija atlikta, Aukštesnysis Aš – kaip misiją užbaigęs energijos laukas – natūraliai ištirpsta. Nėra jokio sunaikinimo, tik paleidimas. Asmenybė daugiau nebegrįžta – jos struktūra, naratyvas ir forma praranda tęstinumą. Tai vadinama antrąja mirtimi – tikruoju ego pabaigos tašku.
Ir tuomet, tuščioje erdvėje, kurioje nebeliko nei vaidmens, nei įvaizdžio, sąmonė atsisuka į kitą horizontą – nebe į tai, kuo buvo, bet į tai, kuo gali tapti. Tai yra vartai į kitą fazę – Sidpai Bardo, kur gimsta būsimos sąmonės struktūros.
Sidpai Bardo – Tapimo būsena
21–39 dienos – Kauzalinės atminties aktyvacija ir sąmonės struktūros performavimas
Pasiekusi antrąją mirtį ir paleidusi asmenybės konstrukciją, sąmonė įžengia į Sidpai Bardo – vieną subtiliausių ir giliausių perėjimo fazių, vadinamą tapimo būsena. Tai nebe susidūrimo su praeitimi etapas, bet būsimo egzistencinio trajektorijos formavimosi erdvė – čia nebeaiškinamasi, kuo buvau, bet pradeda formuotis kuo tapsiu.
Ši būsena pasireiškia kaip sąmonės įžengimas į Kauzalinį lauką – tai informacinis matmuo, kuriame susikaupia visa inkarnacinė patirtis ne kaip atminties rinkinys, o kaip struktūrinė, holografinė visuma. Vedinėje tradicijoje šis sluoksnis vadinamas kāraṇa śarīra – priežastiniu kūnu. Čia užfiksuojamos saṁskāros – giliausi įspaudai, kuriuos paliko patirtis, bei vāsanās – proto sėklos, kurios lemia būsimos sąmonės polinkius ir galimybių ribas.
Šiame etape sąmonės laukas tarsi susikristalizuoja: skandhos – sąmonės sudedamosios dalys – gryninamos ir išlyginamos. Iš jų susiformuoja adṛṣṭa karma – dar neišreikšta, bet neišvengiama kryptinė energija, kuri jau žino, kuria linkme pasireikš, kai tik sąlygos taps palankios.
Sąmonės reakcija šiame etape priklauso nuo Esybės brandumo. Jei sąmonė išmoko neidentifikuotis su struktūromis, ji geba atpažinti, kad net šie giliausi įrašai tėra laikini – tarsi matriciniai modeliai, o ne tikroji jos esmė. Tokiu atveju sąmonė kyla virš jų, kaip šviesa, kurios nebepririša forma. Tačiau jei vis dar išlieka identifikacija su senais įpročiais, norais, idealais, tuomet šios struktūros veikia kaip gravitaciniai mazgai – jos pritraukia sąmonę žemyn, į tankesnius sluoksnius, inicijuodamos naujos formos gimimą.
Vienas esminių šios fazės momentų – tai vidinis susitikimas su sąmonės taryba, Tibeto tradicijoje vadinama 'khor lo’i tshogs pa. Tai nėra nei simbolinis teismas, nei mitinė figūra, bet aukščiausios vibracijos Sielos aspektas, kuris atspindi visos inkarnacijos kokybinį reziumė. Čia fiksuojama ne tai, ką darei, bet tai, kuo tapai. Tai ne vertinimas, o vidinė dharminė metrika – sąmonės tankio, krypties ir šviesos kokybės atspindys.
Šis procesas primena stovinčios bangos fenomeną – sąmonė jau nebeegzistuoja senoje formoje, bet dar ir neįgavo naujos. Ji balansuoja tarpinėje būsenoje: išgryninta, bet dar neišskleista; potenciali, bet dar nepasirinkusi krypties. Tai momentas, kai viskas įmanoma, bet niekas dar neįvykdyta – išorinio pasaulio laikas čia nustoja galioti, o vidinis – tampa viską formuojančiu pagrindu.
Tai paskutinė stotelė prieš galutinę iškylą į subtiliosios šviesos sferas – arba naują kritimą į ciklinį buvimą. Ir tai priklauso ne nuo aplinkybių, o tik nuo vieno klausimo: ar sąmonė geba atpažinti save be jokių formų?
Sidpai Bardo – Tapimo būsena
21–39 dienos – Kauzalinės atminties aktyvacija ir sąmonės struktūros performavimas
Pasiekusi antrąją mirtį ir paleidusi asmenybės konstrukciją, sąmonė įžengia į Sidpai Bardo – vieną subtiliausių ir giliausių perėjimo fazių, vadinamą tapimo būsena. Tai nebe susidūrimo su praeitimi etapas, bet būsimo egzistencinio trajektorijos formavimosi erdvė – čia nebeaiškinamasi, kuo buvau, bet pradeda formuotis kuo tapsiu.
Ši būsena pasireiškia kaip sąmonės įžengimas į Kauzalinį lauką – tai informacinis matmuo, kuriame susikaupia visa inkarnacinė patirtis ne kaip atminties rinkinys, o kaip struktūrinė, holografinė visuma. Vedinėje tradicijoje šis sluoksnis vadinamas kāraṇa śarīra – priežastiniu kūnu. Čia užfiksuojamos saṁskāros – giliausi įspaudai, kuriuos paliko patirtis, bei vāsanās – proto sėklos, kurios lemia būsimos sąmonės polinkius ir galimybių ribas.
Šiame etape sąmonės laukas tarsi susikristalizuoja: skandhos – sąmonės sudedamosios dalys – gryninamos ir išlyginamos. Iš jų susiformuoja adṛṣṭa karma – dar neišreikšta, bet neišvengiama kryptinė energija, kuri jau žino, kuria linkme pasireikš, kai tik sąlygos taps palankios.
Sąmonės reakcija šiame etape priklauso nuo Esybės brandumo. Jei sąmonė išmoko neidentifikuotis su struktūromis, ji geba atpažinti, kad net šie giliausi įrašai tėra laikini – tarsi matriciniai modeliai, o ne tikroji jos esmė. Tokiu atveju sąmonė kyla virš jų, kaip šviesa, kurios nebepririša forma. Tačiau jei vis dar išlieka identifikacija su senais įpročiais, norais, idealais, tuomet šios struktūros veikia kaip gravitaciniai mazgai – jos pritraukia sąmonę žemyn, į tankesnius sluoksnius, inicijuodamos naujos formos gimimą.
Vienas esminių šios fazės momentų – tai vidinis susitikimas su sąmonės taryba, Tibeto tradicijoje vadinama 'khor lo’i tshogs pa. Tai nėra nei simbolinis teismas, nei mitinė figūra, bet aukščiausios vibracijos Sielos aspektas, kuris atspindi visos inkarnacijos kokybinį reziumė. Čia fiksuojama ne tai, ką darei, bet tai, kuo tapai. Tai ne vertinimas, o vidinė dharminė metrika – sąmonės tankio, krypties ir šviesos kokybės atspindys.
Šis procesas primena stovinčios bangos fenomeną – sąmonė jau nebeegzistuoja senoje formoje, bet dar ir neįgavo naujos. Ji balansuoja tarpinėje būsenoje: išgryninta, bet dar neišskleista; potenciali, bet dar nepasirinkusi krypties. Tai momentas, kai viskas įmanoma, bet niekas dar neįvykdyta – išorinio pasaulio laikas čia nustoja galioti, o vidinis – tampa viską formuojančiu pagrindu.
Tai paskutinė stotelė prieš galutinę iškylą į subtiliosios šviesos sferas – arba naują kritimą į ciklinį buvimą. Ir tai priklauso ne nuo aplinkybių, o tik nuo vieno klausimo: ar sąmonė geba atpažinti save be jokių formų?
Devachanas – subtiliosios šviesos būsena
Po 40-osios dienos – Sąmonės įėjimas į idealaus išgyvenimo lauką
Pasibaigus pagrindiniams perėjimo etapams, sąmonei suteikiama galimybė įžengti į vieną aukščiausių subtilaus egzistavimo sferų – Devachaną. Tai ne vieta geografine prasme, o vibracinis dažnis, kuriame patiriama šviesos, išminties ir meilės tėkmė. Čia sąmonė nebėra veikiama tankių formų ar emocinių sūkurių – ji gyvena per archetipinį buvimą, grynų idėjų erdvėje.
Vedų ir teosofinėse sistemose ši būsena apibūdinama kaip sūkṣma loka – subtilusis pasaulis, kur patirtis tampa nepertraukiamu vidiniu vyksmu. Čia nebeegzistuoja fiziniai objektai, emociniai naratyvai ar ego struktūros. Sąmonė pasiekia skaidrumą, kuriame išgyvena absoliutų grožį, tyrą džiaugsmą, ir vienybės su visa kuo pojūtį – ne per formą, bet per rezonansą.
Pagal teosofinę klasifikaciją, Devachanas turi dvi pakopas:
- Forminis Devachanas (Rūpa-devačanas) – tai sfera, kurioje sąmonė veikia aukštesne emocine forma: čia gyvena idealizuoti atsiminimai, meilė be priklausomybės, dvasinės intuicijos, kurios dar turi formos šešėlį.
- Beformis Devachanas (Arūpa-devačanas) – dar aukštesnis lygmuo, kuriame patiriamos grynosios idėjos, dhyāna būsenos, ir dvasinės vibracijos, nepriklausomos nuo jokių vaizdinių ar įspūdžių. Tai dvasinės meditacijos grynasis matmuo.
Šioje būsenoje sielos aspektas, kuris rezonuoja su aukštaisiais idealais, yra tas, kuris aktyviai patiria. Tuo tarpu Buddhi–Sākṣī – vidinis liudytojas – stebi viską iš tylos, fiksuodamas dvasinius poslinkius. Jis nedalyvauja, bet mato – kaip kosminis stebėtojas, saugantis sąmonės pusiausvyrą ir planuojantis tolesnę evoliuciją.
Devachanas nėra galutinis taškas. Nors čia laikas sustoja, o siela ilsisi šviesoje, ši būsena nėra amžina. Ji tęsiasi tol, kol sąmonėje egzistuoja subtilūs siekiai, dar neišgyventos idėjos, dar neištirpę šviesos kristalai. Kai šios vibracijos išeikvojamos, kai net ideali sąmonė netenka objekto, atsiranda kvietimas. Ne iš išorės, bet iš vidaus – iš likusio pulsavimo.
Tai ne „nuopolis“ ir ne „bausmė“. Tai ritminė visatos struktūra – kaip kvėpavimas: įkvėpimas (žemyn), iškvėpimas (aukštyn), pauzė – ir vėl judesys. Devachanas – tai ta kosminė pauzė, poilsis tarp gimimų, kai sąmonė ilsisi ne nebūtyje, o šviesoje be troškimo.
Devachanas – subtiliosios šviesos būsena
Po 40-osios dienos – Sąmonės įėjimas į idealaus išgyvenimo lauką
Pasibaigus pagrindiniams perėjimo etapams, sąmonei suteikiama galimybė įžengti į vieną aukščiausių subtilaus egzistavimo sferų – Devachaną. Tai ne vieta geografine prasme, o vibracinis dažnis, kuriame patiriama šviesos, išminties ir meilės tėkmė. Čia sąmonė nebėra veikiama tankių formų ar emocinių sūkurių – ji gyvena per archetipinį buvimą, grynų idėjų erdvėje.
Vedų ir teosofinėse sistemose ši būsena apibūdinama kaip sūkṣma loka – subtilusis pasaulis, kur patirtis tampa nepertraukiamu vidiniu vyksmu. Čia nebeegzistuoja fiziniai objektai, emociniai naratyvai ar ego struktūros. Sąmonė pasiekia skaidrumą, kuriame išgyvena absoliutų grožį, tyrą džiaugsmą, ir vienybės su visa kuo pojūtį – ne per formą, bet per rezonansą.
Pagal teosofinę klasifikaciją, Devachanas turi dvi pakopas:
- Forminis Devachanas (Rūpa-devačanas) – tai sfera, kurioje sąmonė veikia aukštesne emocine forma: čia gyvena idealizuoti atsiminimai, meilė be priklausomybės, dvasinės intuicijos, kurios dar turi formos šešėlį.
- Beformis Devachanas (Arūpa-devačanas) – dar aukštesnis lygmuo, kuriame patiriamos grynosios idėjos, dhyāna būsenos, ir dvasinės vibracijos, nepriklausomos nuo jokių vaizdinių ar įspūdžių. Tai dvasinės meditacijos grynasis matmuo.
Šioje būsenoje sielos aspektas, kuris rezonuoja su aukštaisiais idealais, yra tas, kuris aktyviai patiria. Tuo tarpu Buddhi–Sākṣī – vidinis liudytojas – stebi viską iš tylos, fiksuodamas dvasinius poslinkius. Jis nedalyvauja, bet mato – kaip kosminis stebėtojas, saugantis sąmonės pusiausvyrą ir planuojantis tolesnę evoliuciją.
Devachanas nėra galutinis taškas. Nors čia laikas sustoja, o siela ilsisi šviesoje, ši būsena nėra amžina. Ji tęsiasi tol, kol sąmonėje egzistuoja subtilūs siekiai, dar neišgyventos idėjos, dar neištirpę šviesos kristalai. Kai šios vibracijos išeikvojamos, kai net ideali sąmonė netenka objekto, atsiranda kvietimas. Ne iš išorės, bet iš vidaus – iš likusio pulsavimo.
Tai ne „nuopolis“ ir ne „bausmė“. Tai ritminė visatos struktūra – kaip kvėpavimas: įkvėpimas (žemyn), iškvėpimas (aukštyn), pauzė – ir vėl judesys. Devachanas – tai ta kosminė pauzė, poilsis tarp gimimų, kai sąmonė ilsisi ne nebūtyje, o šviesoje be troškimo.
Grįžimas į Dvasią
Galutinė stadija – Sąmonės susiliejimas su Kilmės Esme
Kai visos patirtys tampa pilnos, kai kiekviena forma išgyventa, atpažinta ir paleista – prasideda paskutinė sąmonės kelionės fazė. Tai nebe kelias per simbolius, nebe transformacijos procesas, bet sugrįžimas į tai, kas niekada nebuvo prarasta.
Siela – kaip individualizuota Dvasios kibirkštis – išgyvena visų identitetų ištirpimą. Skandhos (psichinės struktūros), kurios laikė „aš“ konstrukciją, pasiekia savo galutinį tašką. Nebelieka nei noro, nei atsiminimo apie atskirumą. Sąmonė išsilaisvina net iš subtiliausių troškimų būti ar tapti.
Tada įvyksta tai, kas senovės mokymuose vadinama ātma–buddhi–saṁyoga – ne jungtis tarp dviejų dalykų, bet sąmonės sugrįžimas į savo pirmapradę tapatybę. Tai tarsi saulės spindulys, kuris per ilgą kelionę perlaiko visus spalvų spektrus ir grįžta į skaidriąją baltą šviesą – ne kaip papildinys, bet kaip savojo šaltinio prisiminimas.
Šiame etape Dvasia nebegrįžta į patyrimą, nes ji tampa savitikslė. Ji nebekuria, nes nebelieka nieko, ką dar būtų verta kurti. Ji nedingsta, bet išsiskleidžia į nevartojamą buvimą – tai būsena be krypties, be užduoties, be veiksmo – tyla, kuri jau pilna.
Šią grįžimo akimirką senovės tekstai vadino paramātmā–darśana – ne kaip matymą per simbolį ar atvaizdą, bet kaip vidinį regėjimą, kuriame Sąmonė ir Šaltinis tampa neatskiriami.
Tai ne ekstazė. Tai ne triumfas. Tai palaiminga tuštuma, kurioje išnyksta net palaimos poreikis.
Tuomet prasideda nivṛtti – veiklos atsitraukimas, sąmonės ilsėjimasis savoje pilnatvėje. Jokio daugiau kilimo, jokio puolimo, jokios misijos. Tik nebylus buvimas, kuriame viskas jau yra.
Grįžimas į Dvasią
Galutinė stadija – Sąmonės susiliejimas su Kilmės Esme
Kai visos patirtys tampa pilnos, kai kiekviena forma išgyventa, atpažinta ir paleista – prasideda paskutinė sąmonės kelionės fazė. Tai nebe kelias per simbolius, nebe transformacijos procesas, bet sugrįžimas į tai, kas niekada nebuvo prarasta.
Siela – kaip individualizuota Dvasios kibirkštis – išgyvena visų identitetų ištirpimą. Skandhos (psichinės struktūros), kurios laikė „aš“ konstrukciją, pasiekia savo galutinį tašką. Nebelieka nei noro, nei atsiminimo apie atskirumą. Sąmonė išsilaisvina net iš subtiliausių troškimų būti ar tapti.
Tada įvyksta tai, kas senovės mokymuose vadinama ātma–buddhi–saṁyoga – ne jungtis tarp dviejų dalykų, bet sąmonės sugrįžimas į savo pirmapradę tapatybę. Tai tarsi saulės spindulys, kuris per ilgą kelionę perlaiko visus spalvų spektrus ir grįžta į skaidriąją baltą šviesą – ne kaip papildinys, bet kaip savojo šaltinio prisiminimas.
Šiame etape Dvasia nebegrįžta į patyrimą, nes ji tampa savitikslė. Ji nebekuria, nes nebelieka nieko, ką dar būtų verta kurti. Ji nedingsta, bet išsiskleidžia į nevartojamą buvimą – tai būsena be krypties, be užduoties, be veiksmo – tyla, kuri jau pilna.
Šią grįžimo akimirką senovės tekstai vadino paramātmā–darśana – ne kaip matymą per simbolį ar atvaizdą, bet kaip vidinį regėjimą, kuriame Sąmonė ir Šaltinis tampa neatskiriami.
Tai ne ekstazė. Tai ne triumfas. Tai palaiminga tuštuma, kurioje išnyksta net palaimos poreikis.
Tuomet prasideda nivṛtti – veiklos atsitraukimas, sąmonės ilsėjimasis savoje pilnatvėje. Jokio daugiau kilimo, jokio puolimo, jokios misijos. Tik nebylus buvimas, kuriame viskas jau yra.
Kosminė pulsacija – Mahā–Pralaya
Amžinas kvėpavimas tarp Visatų
Vieną dieną – nepažymėtą jokiu kalendoriumi, neapskaičiuojamą jokiu laiku – viskas, kas kada nors buvo išreikšta, bus subtiliai atšaukta. Ne sunaikinta, o pakviesta sugrįžti. Tai bus ne sprendimas, o kosminis impulsas – kvietimas iš Neišreikštojo, kuris kviečia viską sugrįžti į savo pirminę Tylą.
Šis visuotinis atsitraukimas vadinamas Mahā–Pralaya – Didžiąja Ištirpimo būsena. Tai ne griūtis, o sąmonės kvėpavimo iškvėpimas. Kaip bangos grįžta į vandenyną, taip visos Dvasios, Sielos, sąmonės kibirkštys vėl tampa vientisu Sąmonės okeanu, be atskirties, be vardų, be formų.
Visata kvėpuoja:
– Įkvėpimas – pravṛtti – kūrimas, išsiplėtimas, įkūnijimas.
– Iškvėpimas – nivṛtti – sugrįžimas, susiliejimas, išnykimas.
Šis kosminis ritmas nepriklauso nuo žmogaus ar dievybės valios – jis pulsuoja kaip pati Sąmonės šerdis, visų būties ciklų pagrindas. Nuo vienos idėjos iki žvaigždžių spiečiaus – visi yra pakviesti kvėpuoti tuo pačiu pulsu.
Ir kai visos formos išsenka, kai nebelieka ką patirti, net minties apie atskirumą – lieka tik Sąmonė–Be–Būsenos. Ne kaip tuštuma, o kaip potencialas, iš kurio viskas gimsta ir į kurį viskas sugrįžta. Tai Šaltinis, kuris kuria ne iš poreikio, bet iš pilnatvės.
Tai nėra pabaiga.
Tai – ramybė tarp dūžių.
Tyla tarp Visatų.
Neužrašomas intervalas tarp kvėpavimų.
Tai, kas buvo Pradžioje.
Ir tai, kas visada yra.
Kosminė pulsacija – Mahā–Pralaya
Amžinas kvėpavimas tarp Visatų
Vieną dieną – nepažymėtą jokiu kalendoriumi, neapskaičiuojamą jokiu laiku – viskas, kas kada nors buvo išreikšta, bus subtiliai atšaukta. Ne sunaikinta, o pakviesta sugrįžti. Tai bus ne sprendimas, o kosminis impulsas – kvietimas iš Neišreikštojo, kuris kviečia viską sugrįžti į savo pirminę Tylą.
Šis visuotinis atsitraukimas vadinamas Mahā–Pralaya – Didžiąja Ištirpimo būsena. Tai ne griūtis, o sąmonės kvėpavimo iškvėpimas. Kaip bangos grįžta į vandenyną, taip visos Dvasios, Sielos, sąmonės kibirkštys vėl tampa vientisu Sąmonės okeanu, be atskirties, be vardų, be formų.
Visata kvėpuoja:
– Įkvėpimas – pravṛtti – kūrimas, išsiplėtimas, įkūnijimas.
– Iškvėpimas – nivṛtti – sugrįžimas, susiliejimas, išnykimas.
Šis kosminis ritmas nepriklauso nuo žmogaus ar dievybės valios – jis pulsuoja kaip pati Sąmonės šerdis, visų būties ciklų pagrindas. Nuo vienos idėjos iki žvaigždžių spiečiaus – visi yra pakviesti kvėpuoti tuo pačiu pulsu.
Ir kai visos formos išsenka, kai nebelieka ką patirti, net minties apie atskirumą – lieka tik Sąmonė–Be–Būsenos. Ne kaip tuštuma, o kaip potencialas, iš kurio viskas gimsta ir į kurį viskas sugrįžta. Tai Šaltinis, kuris kuria ne iš poreikio, bet iš pilnatvės.
Tai nėra pabaiga.
Tai – ramybė tarp dūžių.
Tyla tarp Visatų.
Neužrašomas intervalas tarp kvėpavimų.
Tai, kas buvo Pradžioje.
Ir tai, kas visada yra.
Kaip sudalyvauti Lila žaidime?
Užtenka panorėti ir užsiregistruoti į vieną iš šio projekto rėmuose organizuojamų žaidimų! Kas jį ves?
Aš - Jéet Sañgat Si̇̀ngh (pasaulietiniame gyvenime - Sergiejus). Daugiau nei 20 metų patirtį turintis verslininkas, visą gyvenimą dirbęs skirtingų produktų marketingo ir pardavimų srityje. Ši patirtis išlavino derybų įgūdžius, išmokė pažinti žmones: jų problemas, sprendimų priėmimo taisykles, poelgių motyvaciją.
Profesionalus bitininkas, kartu su šeima prižiūrintis 50 šeimų bityną. Darbas bityne - tai mano duoklė ŽEMEI: aplinkai, kurioje aš gyvenu, gamtai, iš kurios mokausi. Bitininkystė - viena iš mano charakterio formavimo, emocijų ir minčių valdymo, įsižeminimo praktikų, nes netinkamų minčių metu atidarytas avilys iš karto "pamoko".
Energopraktikas, Reiki meistras-mokytojas, projekto Reiki.lt iniciatorius. Reiki praktikos kelionė išmokė pažinti pasaulį už materijos ribų: šviesų, subtilų ir begalinį. Šis energetinis kūno ir dvasios tobulinimo metodas išlavino gebėjimą naudotis išminties energija, surandant geresnį sprendimą daugelyje gyvenimo situacijų.
Studijos "Dvasinės praktikos" įkūrėjas. Labai norėjosi sukurti erdvę augančiam Žmogui, kurioje jis galėtų žengti pirmus savo naujos praktikos žingsnius: pradėtų vesti jogą, mokytų meditacijų, organizuotų garso praktikas, atlikinėtų Reiki seansus, dalintųsi žiniomis, tobulėtų pats ir lavintų kitus.
Ilgametis Džnana jogos specialistas, Hatha jogos praktikas (dvasinis vardas Jéet Sañgat Si̇̀ngh), sertifikuotas regresologas, praktikuojantis čeneleris, "OMKARA" mokyklos akreditaciją turintis Lila žaidimo vedlys.
Kviečiu sužaisti šį žaidimą, pasinaudojant mano gyvenimiška patirtimi. Praeikite šią kelionę šalia manęs, o aš pasistengsiu, kad jos metu patirtumėte pokalbio su savimi stebuklą!
Norint rezervuotis vietą Lila žaidime - tiesiog spauskite ant žemiau esančio klavišo, ir supildykite atsiradusioje formoje prašomą informaciją: Jūsų vardą, miestą, telefono numerį, e-pašto adresą. Supildę formą - Jūsų nurodytu e-pašto adresu gausite patvirtinimo laišką su tolesnėmis instrukcijomis.
Dalyvavimas Lila žaidime mokamas, tačiau tikslią kainą sau kiekvienas gali pasirinkti:
- ar atlyginti vien tik pinigais, pasirenkant brangesnį dalyvio mokestį;
- ar mokant mažiau pinigų, tačiau po žaidimo parašant nuoširdų atsiliepimą.
Pateikus rezervavimo sekančiame žaidime prašymą mes atsiųsime visas apmokėjimo už dalyvavimą žaidime instrukcijas. Tai paprasta, patogu ir greita.
Kaip sudalyvauti Lila žaidime?
Užtenka panorėti ir užsiregistruoti į vieną iš šio projekto rėmuose organizuojamų žaidimų! Kas jį ves?
Aš - Jéet Sañgat Si̇̀ngh (pasaulietiniame gyvenime - Sergiejus). Daugiau nei 20 metų patirtį turintis verslininkas, visą gyvenimą dirbęs skirtingų produktų marketingo ir pardavimų srityje. Ši patirtis išlavino derybų įgūdžius, išmokė pažinti žmones: jų problemas, sprendimų priėmimo taisykles, poelgių motyvaciją.
Profesionalus bitininkas, kartu su šeima prižiūrintis 50 šeimų bityną. Darbas bityne - tai mano duoklė ŽEMEI: aplinkai, kurioje aš gyvenu, gamtai, iš kurios mokausi. Bitininkystė - viena iš mano charakterio formavimo, emocijų ir minčių valdymo, įsižeminimo praktikų, nes netinkamų minčių metu atidarytas avilys iš karto "pamoko".
Energopraktikas, Reiki meistras-mokytojas, projekto Reiki.lt iniciatorius. Reiki praktikos kelionė išmokė pažinti pasaulį už materijos ribų: šviesų, subtilų ir begalinį. Šis energetinis kūno ir dvasios tobulinimo metodas išlavino gebėjimą naudotis išminties energija, surandant geresnį sprendimą daugelyje gyvenimo situacijų.
Studijos "Dvasinės praktikos" įkūrėjas. Labai norėjosi sukurti erdvę augančiam Žmogui, kurioje jis galėtų žengti pirmus savo naujos praktikos žingsnius: pradėtų vesti jogą, mokytų meditacijų, organizuotų garso praktikas, atlikinėtų Reiki seansus, dalintųsi žiniomis, tobulėtų pats ir lavintų kitus.
Ilgametis Džnana jogos specialistas, Hatha jogos praktikas (dvasinis vardas Jéet Sañgat Si̇̀ngh), sertifikuotas regresologas, praktikuojantis čeneleris, "OMKARA" mokyklos akreditaciją turintis Lila žaidimo vedlys.
Kviečiu sužaisti šį žaidimą, pasinaudojant mano gyvenimiška patirtimi. Praeikite šią kelionę šalia manęs, o aš pasistengsiu, kad jos metu patirtumėte pokalbio su savimi stebuklą!
Norint rezervuotis vietą Lila žaidime - tiesiog spauskite ant žemiau esančio klavišo, ir supildykite atsiradusioje formoje prašomą informaciją: Jūsų vardą, miestą, telefono numerį, e-pašto adresą. Supildę formą - Jūsų nurodytu e-pašto adresu gausite patvirtinimo laišką su tolesnėmis instrukcijomis.
Dalyvavimas Lila žaidime mokamas, tačiau tikslią kainą sau kiekvienas gali pasirinkti:
- ar atlyginti vien tik pinigais, pasirenkant brangesnį dalyvio mokestį;
- ar mokant mažiau pinigų, tačiau po žaidimo parašant nuoširdų atsiliepimą.
Pateikus rezervavimo sekančiame žaidime prašymą mes atsiųsime visas apmokėjimo už dalyvavimą žaidime instrukcijas. Tai paprasta, patogu ir greita.
Rezervuoti vietą Lila žaidime
Jei Jus sudomina ši unikali dvasinė praktika ir Jūs norite rezervuoti vietą artimiausiame Lila žaidime arba padovanoti šią galimybę kitam - tiesiog pasirinkite vieną iš Jums labiausiai tinkančių galimybių ir sekite tolesnes intrukcijas: pasirinkite "gyvą" arba "nuotolinį" žaidimą, pageidaujamą žaidimo laiką, nurodykite savo kontaktus ir t.t. Registruokitės dabar ir leiskite man atverti Jums dar vienas pasaulio ir savęs pažinimo duris. Sėkmės ir susitikime kelionėje!
Leela žaidimas grupėje
Tai galimybė patirti šią transformacinę kelione būryje kitų, panašių į tave žmonių. Žaidimas grupėje trunka truputį ilgiau, tačiau šios kelionės metu žmogus turi galimybę pasiekti gilesnių savęs pažinimo horizontų, stebėdamas tiek save, tiek ir kitus šalia žaidžiančius. Kiti šiame žaidime tampa ir tavo asmenių suvokimų, atradimų "uždegėjais".
Individualus Leela žaidimas
Tai galimybė išgyventi šią transformacinę kelionę individualiai, kai meistras visą dėmesį ir laiką paskiria tik tau: tavo klausimams, tavo ieškojimams, tavo galimybių išplėtimui. Individualus žaidimas trunka truputį trumpiau, ir jis labiau tinka uždariems žmonėms, kuriems norisi savo vidinius išgyvenimus palikti tarp „keturių sienų“.
Dovanų kupono pirkimas
Norite sudaryti galimybę kitam Jums artimam žmogui patirti šią transformacinę kelionę? Tada padovanokite jam Leela dovanų kuponą. Tačiau atminkite: tai gili vidinė praktika, į kurią žmogus eina tik tada, kai jo paties viduje užsidega paieškų ir pažinimo noras. Iš išorės ar per prievartą tai nepadaroma.
